Archyvas – kas tai? Moksleivių mintys.

                     Birželio 8 d. Parlamento galerijoje (Seimo I rūmai) vyko renginys, Tarptautinei archyvų dienai paminėti.  Renginyje buvo apdovanoti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Dokumentų departamento Archyvo skyriaus organizuoto moksleivių rašinių konkurso “Archyvas. Kas tai?” nugalėtojai.  Geriausių rašinių autoriais pripažinti Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos mokiniai – Viltė Čereškaitė (6 kl.) ir Antanas Ivanauskas (6 kl.). Apdovanoti ir kiti konkurso dalyviai.

[singlepic id=258 w=320 h=240 float=center]

*Viltės Čereškaitės rašinys

                     Labai dažnai mąstau, kokiu būdu mes atmename, kas buvo anksčiau? Kas vyko prieš metus, kur buvome nukeliavę prieš trejus metus ir ką ten patyrėme? Pagaliau supratau, kad mes ne patys atsimename, tai mums padeda nuotraukos, piešiniai, dokumentai. Nežinau, kaip, žmogui pamačius kokį paprastą popieriaus lapą su keliais žodžiais, gali sukilti tiek jausmų…

                     Visas nuotraukas, dokumentus ir sau brangius piešinius mes laikome vienoje vietoje. Tokios vietos yra vadinamos archyvais. Mano šeima taip pat turi archyvą. Tai tarsi galinga saugykla, stovinti kambario kampe. Didelė, graži, iškilminga spinta, kurioje esu aš, bėgiojanti pusnuogė kieme, ir rimta šeštokė, kupina didelių tikslų bei svajonių. Dažnai atveriu tos spintos dureles ir pasineriu į gilią praeitį su skaudžiais įvykiais bei laimingomis akimirkomis. Manau kiekviena šeima turi archyvą, kuriame mėgsta pabūti ir pagalvoti, kaip gera turėti tai, kas bet kada tau primins, ką tu veikei ir kuo tu buvai prieš daugelį metų. Žinoma, ir mano mokykla bei tėvų darbovietės neapsieitų be archyvų. Didelės įstaigos turi prisiminti praeitų metų pelną ar mokslo pažangumą, lyginti su šių metų rezultatais, kiekvienas popierėlis archyvuose yra brangus, nes, nors vieną pametęs, netenki dalelės savo praeities.

                     Archyvai yra brangūs visiems: nuo mažo vaikučio iki pačios stambiausios verslo įmonės, o gal net šalies. Tik tie archyvai šiek tiek skirtingi: vieni kaupia linksmas nuotraukas, primenančias senus laikus, kiti didelius grafikus, sunkius skaičiavimus ir t.t. Tačiau kiekvienam savo archyvas yra brangus ir savotiškai gražus. Archyvai padeda mums neužmiršti savo šaknų.

 _ _ _ _ _

 *Antano Ivanausko rašinys

                     Keista, tačiau su šiuo keistu žodžiu – archyvas, tiesiogiai susiduriu pirmą kartą. Kai paklausiau mamos, kas tai yra, ji šyptelėjo ir pradėjo pasakoti: ,,Atsimeni savo pradinių klasių sąsiuvinius, pratybas, knygas, pasiekimų knygeles? Jos visos padėtos į vieną krūvą – archyvą. Tai yra penki pabaigti ir vienas nepilnas segtuvas, kuriame gražiai sudėti pagal datas, o kartais pagal svarbą visi tavo mokymosi darbai.‘‘ Prisiminęs tą ,,krūvą‘‘ nuėjau ir pradėjau naršyti.

                     1 klasė – baltas segtuvas, storas ir išsipūtęs. Mano raštas toks pat bjaurus kaip dabar… Kas antrame puslapyje, prie raidžių šviečia raudona saulutė.

                     2 klasė – žalias segtuvas. Saulutes keičia ,,ačiū‘‘ ir ,,šaunuolis‘‘. Pati pirma pastaba – riebūs ir raudoni žodžiai: nepadarė namų darbų. Dailės keverzonės virsta namais, žmonėmis ir gyvūnais.

                     3 klasė – pilkas segtuvas… mano knygutė raudonuoja, galima sakyti lyg įkaitusi lava. Suskaičiavau virš dvidešimt pastabų: keturiolika už namų darbų neatlikimą, penkios už elgesį ir viena už ,,veiksmažodį‘‘…

                     4 klasė – mėlynas segtuvas. Kita mokykla – kitas ūpas. Perėjau iš Dvarčionių vidurinės į Vilniaus Mikalojaus Daukšos Vidurinę mokyklą. Sunku priprasti prie naujos klasės ir jos pavadinimo – ne 4a, o 4b. Su klase susitvarkiau, jie mane draugiškai priėmė ir priprato. Jau po savaitės grįžęs namo kankinau tėvus pasakojimais apie draugus iš  naujos mokyklos. Pagyrimai netilpo pirmo mėnesio skyrelyje ir mokytoja nusprendė toliau rašyti rugsėjo pagyrimus į spalį. 4b klasę pamėgau labiau negu ,,dvarčioniškius‘‘ ir toliau siekiau vis geresnių rezultatų. Vasarą pasitikau su diplomu.

                     5 klasė – oranžinis segtuvas. Mano klasė laimėjo pirmą vietą kvadrato žaidynėse. Pastaba tik viena: ,,kibo prie mergaičių ir nedavė joms ramybės‘‘. Ant sienos kabo jau antras diplomas su pagyrimu už mokslus.

                     6 klasė – nepilnas baltas aplankas. Pavasariui bėgant, mintys pradėjo lakstyti po laukus ir važinėtis dviračiu. Pažymių vidurkis iš 9,6 (žiemą) į 8.4 (pavasarį). Bet kol kas šio segtuvo negaliu pilnai aprašyti.  Archyvas svarbus ne tik vaikams ,bet ir suaugusiems.

                     Mano tėvai taip pat turi savo archyvus. Net mūsų valstybė turi archyvą, net kelis pvz.: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos valstybės naujasis archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vilniaus apskrities archyvas ir pan.

                     Taigi archyvai reikalingi visiems ir viskam: mažiems, suaugusiems, gyvūnams ir net turtui. Naudojantis archyvais žmonės sugeba net atkurti savo genealoginį medį.

                     Taigi archyvas yra išorinės atminties duomenų saugykla.

   _ _ _ _ _

*Mildos Urbanavičiūtės rašinys

                     Noriu papasakoti apie archyvą, prie kurio esu pati prisilietusi, bent pažvelgusi į jį akies krašteliu. Viskas būtų kitaip, jei ne mano mama. Ji dirba Lietuvių kalbos institute ir yra labai gera lituanistė. Kai buvau šiek tiek mažesnė, mane mama pasiėmė į ekspediciją. Ten tarmių specialistai įrašinėjo į kasetes kaimo žmonių kalbą ir taip kaupė Tarmių archyvą. Tuomet turėjau puikią progą pasiklausyti tarmiškų žmonių pasakojimų. Tada dar nežinojau, kad visa ekspedicijos medžiaga pateks į archyvą, kuriame saugomi tarmių įrašai iš visos Lietuvos.

                     Prabėgo keleri metai. Vis matydavau, kaip mama įrašinėja senus kaimo žmones. Kartais tų įrašų pasiklausydavau ir aš. Man patiko tarmiški pasakojimai, senų žmonių išmintis. Jau žinojau, kad įrašydama žmones mama užsirašydavo ir pagrindinius jų gyvenimo faktus, nes archyvui tai yra svarbu. Kartą pasitaikė proga apsilankyti Lietuvių kalbos instituto kalbos muziejuje – Lituanistikos židinyje. Tuomet nuolatos galvojau, jog kažkur netoliese yra saugomos tos kasetės iš ekspedicijos, kurioje buvau kartu su mama. Jos, kaip ir kitų ekspedicijų medžiaga, institute kruopščiai saugomos ir sudaro didžiulį Tarmių archyvą. Lituanistikos židinio gidė mums papasakojo, kad tame archyve saugoma didžiausia Lietuvoje tarmių garso įrašų fonoteka, kuri kaupiama nuo 1960 metų. Sužinojau, kad archyvą sudaro apie septynis tūkstančius valandų tarmių įrašų, keturi šimtai tūkstančių įvairių apklausų, taip pat anketų, kortelių ir tarmių aprašų. Juos visus labai svarbu saugoti, nes senosios tarmės greitai nyksta ir tik seni žmonės jomis kalba. Gidė pabrėžė, kad archyvas labai reikalingas, nes juo naudojasi įvairūs mokslininkai, studentai ir tie, kas domisi mūsų kalba.

                     Išėjusi iš Lituanistikos židinio, aš džiaugiausi pagalvojusi, kad ir mudviejų su mama įrašai tapo archyvo dalimi. Ten netikėtai išgirdau ir savo močiutės balsą. Ji puiki pasakotoja, mena daug istorijų iš savo senelės, kurias man dažnai pasakoja. Smagu buvo ją girdėti, kai žaidėme tarmių karaokę. Pagalvojau, kad šie įrašai bus ypač vertingi po daugelio metų – galėsiu išgirsti nepakitusį senelės balsą, tarsi ji būtų šalia manęs.

                     Tokia mano pirmoji pažintis su archyvais. Ateityje tikriausiai susipažinsiu su kitokiais archyvais. Bet jau dabar suprantu, kaip svarbu saugoti šiandien lyg ir nereikšmingus dalykus – nuotraukas, įrašus, rankraščius. Ateityje jie taps istorija.

   _ _ _ _ _

*Kitų moksleivių mintys apie archyvus.

„<…> Aš nenorėčiau būti archyvistu, nes, mano nuomone, tai yra nuobodus darbas, bet kitiems gal net labai įdomus. Archyvuose esantys dokumentai galėtų padėti daryti namų darbus, atsakinėti pamokose ar net pasirodyti protingi, nes, jeigu tu domiesi archyvais, tavęs gali paklausti, kas tai yra, o tu lengvai į tai atsakytum. <…>  Kartai atrodo, kad jeigu žmogus domisi archyvais, turi būti nuobodus, bet kaip tik yra atvirkščiai, jis yra protingas. ”

„<…>  vaikai kompiuteriuose turi žaidimų, o tėvai – nuotraukų archyvus. Net kiekvieno elektroniniame pašte yra laišku, kurie archyvuojami. Archyvai žmonių gyvenime yra svarbūs, nes šiais laikais beveik visa informacija saugoma internete, įvairiose saugyklose. Turbūt jau senokai kas iš jūsų darėsi albumus su atspausdintomis nuotraukomis, manau dauguma jas laikote kompiuterio atmintyje. Tai ir yra archyvas. Labai smagu retsykiais prisėsti, atsiversti albumą ir pažvelgti į praeitį…”

„<…>  aš sprendžiu, kad archyvas yra atsakingas dokumentas. Bet kodėl jis negali būti kitoks? Jis gali būti ir mūsų ateitis.  Pavyzdžiui, aš manau, kad tai dokumentas, į kuri yra dedami visi nusikaltimai, pasiekimai, svajonės. Ir tai visa tvarko Seimas.  Tarkim, tu dalyvauji kokiose varžybose ir laimi 1 vietą, tai Seimas įrašo į tavo archyvą, kad tu užemiai 1 vietą. <…>   Mano manymu, gerai, jog yra tokie dokumentai – archyvai. Jie mums tikrai padeda. Lietuva taip pat turi archyvą ar archyvus. Kas ten žino, kiek jų yra: gal vienas, gal dešimt, gal keturiasdešimt?..”

_______
* Tekstas netaisytas